Lapė ir varna

Varna tupėjo ant šakos ir snape laikė kažkur pasivogtą gabalą sūrio. Lapė saugojo ją ir vis galvojo, kaip čia prigavus kvailą varną. Prisiartinusi prie pat medžio, ji atsiliepė:

- O, kokį gražų paukštelį matau ant šakos! Jo dailumėlis - neišpasakytas, o plunksnos taip puikiai blizga! Jei ir jo balselis yra toks pat dailus, kaip jis pats atrodo, tai be abejo jis gali būti visų paukščių karalium!

Varnai patiko toks lapės gyrimas. Panorėjo tat parodyti jai savo balsą: pakėlė galvą aukštyn ir kranktelėjo, kaip tiktai mokėjo. Tuo tarpu sūris išslydo iš snapo ir nukrito žemėn. Lapė tik to ir laukė.

- Taip ir reikia, - tarė lapė, - aš to tik ir norėjau. Už šį gardaus sūrio gabalėlį aš tau pasakysiu, kad nesi karalium ir niekad juo nebūsi, o ateičiai štai tau geras mano patarimas: niekados netikėk saldžialiežuviais.